Įvaikinimas Lietuvoje: situacija ir nuostatos

Santrauka

Įvaikinimas – legalus socialinis procesas, nustatantis tėvų ir vaikų, nesusijusių giminystės ryšiais, santykius. Tai vaiko, gimusio vienai porai (biologiniams tėvams), tapimas kitos poros (įtėvių, turinčių tas pačias teises ir pareigas) vaiku, lyg jie būtų biologiškai susiję. Įvaikinimas – ilgalaikis liekamasis (permanentinis) pasikeitimas šeimoje, leidžiantis vaikams pajusti nuolatinių šeimos ryšių privalumus, kurių kitaip jie nepajustų. Įvaikinimas priimtinas tada, kai vaiko biologiniai tėvai dėl įvairių priežasčių nenori ar negali juo rūpintis, o kiti suaugusieji nori ir gali teisiškai prisiimti tėvystės pareigas (Volkovas, 1997).
Daugelyje užsienio šalių jau seniai nėra valstybės išlaikomų vaikų globos įstaigų, tačiau ne todėl, kad ten geresni tėvai ir niekas „neatsikrato” vaikų. Esmė ta, kad tose šalyse nustatyta įvaikinimo ir globos tvarka – vaikai iš karto patenka iš vienos šeimos į kitą.
Vaikų psichiatro, Universitetinės sutrikusio vystymosi vaikų centro poliklinikos direktoriaus, medicinos mokslų daktaro D. Pužo (1997) nuomone, „daug Lietuvos našlaičių galėtų augti šeimose. Į tai turėtų būti nukreipta valstybės socialinė politika. Šiuo metu beveik nesistengiama sudaryti galimybių, kad kuo daugiau vaikų galėtų augti natūralioje šeimos aplinkoje” (Eisenberg, Murkoff, 1990).
Įvaikinimo teorija ir praktika rodo, kad įvaikinimas yra mažiausiai nuo biologinės tėvystės nutolusi vaiko globos forma. Sėkmingai įvaikintas vaikas mažiausiai pajus biologinių tėvų nebuvimo padarinius, ir bus visos reikiamos sąlygos brandžiai asmenybei formuotis.
Įvaikinimas – labai atsakingas žingsnis, reikalaujantis parengimo, tačiau Lietuvoje nėra įvaikinimo centrų, kuriuose būsimuosius įtėvius psichologai, socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai parengtų tėvystei ar motinystei, todėl neretai įtėviai susiduria su įvairiausio pobūdžio problemomis, kurias priversti spręsti patys.
Šio straipsnio tikslas – atskleisti įvaikinimo klausimus ir nuostatas Lietuvoje.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti pedagoginę, psichologinę, teisinę, sociologinę literatūrą įvaikinimo proceso klausimais.
2. Atskleisti įvaikinimo socialinius, pedagoginius ir psichologinius aspektus.
Tyrimo metodai: literatūros šaltinių analizė, ekspertų apklausa, anketinė apklausa.