Darbuotojų socialinės saugos ir sveikatos įstatymo teisinės problemos

Santrauka

Sveikas ir saugias darbo sąlygas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tam, kad būtų išvengta, kad tai nebūtų vien tik deklaratyvi nuostata, galiojantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas numato priemones ir būdus, kaip užtikrinti vieną svarbiausių darbo teisės institutų – darbo apsaugą. Prie šio uždavinio prisidėjo ir Darbo kodeksas, įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 dieną.
Įsigaliojus šiam teisės aktui, įtvirtinamas naujas požiūris į darbo saugą – už saugias darbo sąlygas atsako tiek darbdavys, tiek darbuotojai. Ši nuostata – tai ne tik teisinės atsakomybės pro-blema, bet ir bandymas dalį pareigų perkelti ant darbuotojų pečių, taip tikintis juos suinteresuoti pačius pasirūpinti savo sauga. Šiai problemai spręsti galiojantys teisės aktai numato ir teisines priemones: darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų, komitetų įsteigimas, darbuotojų atstovų išrinkimas darbe, kurie būtų tarsi darbuotojų ir darbdavių ryšys, padėtų kelti esančias darbuotojų problemas, skatintų rūpintis savo apsauga patiems.
Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys darbuotojų saugą ir sveikatą, kai kuriose srityse turėtų būti derinami su TDO konvencijomis ir ES dokumentais. Nesuderinamumai gana pastebimi darbo laiko, ypač viršvalandžių, srityje, taip pat jaunimo darbingo amžiaus nustatymo, moterų ir jaunimo naktinio darbo srityje.
Publikacijoje nagrinėjami netikslūs arba nepakankamai teisiniu požiūriu tikslūs sąvokų, susijusių su sauga darbe, apibrėžimai. Pateikiami trumpi tų apibrėžimų variantai kitose valstybėse. Kritiniu požiūriu pateikiami kai kurių nelaimingų atsitikimų darbe vertinimai, galimos formuluotės.