Pabėgėlių socioedukacinių poreikių tenkinimo galimybės Lietuvoje

Santrauka

Remiantis tarptautinių ir nacionalinių dokumentų, reglamentuojančių pabėgėlių statusą bei socialinės paramos jiems teikimą, analize, aptariamos pabėgėlių socioedukacinių poreikių tenkinimo galimybės pagrindinių žmogaus teisių ir poreikių įgyvendinimo aspektu. Straipsnyje pristatoma Jungtinių Tautų konvencija „Dėl pabėgėlių statuso“ (1951), Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) veikla, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK) valdyba bei jos įgaliojimai Lie-tuvoje, Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso“ (1995), pabėgėlių socialinės integracijos programa, kuri Lietuvoje pradėta įgyvendinti 2000 metais.
Mokslinės literatūros pagrindu išryškinama socioedukacinių poreikių tenkinimo svarba pozi-tyviai asmens adaptacijai visuomenėje, ypač palaikant socialinius ryšius ir gaunant pakankamą socialinę paramą. Pabrėžiama, kad tai ypač svarbu pabėgėliams, nes tai yra asmenys, nutraukę tradicinius ryšius su savo aplinka (kultūra, giminaičiais, draugais ir pan.), netekę socialinės paramos ir pan. Straipsnyje pristatoma Užsieniečių registravimo centro (URC) bei Pabėgėlių priėmimo centro (PPC) veikla bei tyrimo duomenys apie juose gyvenančių pabėgėlių socioedukacinius poreikius bei tikrąsias jų tenkinimo galimybes. Be to, analizuojamas Pabradės ir Ruklos bendruomenės narių požiūris į centruose gyvenančių pabėgėlių poreikių tenkinimo galimybes.
Teisinių dokumentų, mokslinės literatūros, tyrimo duomenų analizės pagrindu formuluojama pagrindinė išvada, kad egzistuoja gana geras teisinis, ekonominis, socialinis pagrindas pabėgėlių socioedukaciniams poreikiams tenkinti, tačiau jie nėra visiškai patenkinami.