Šeimos, auginančios vaikus, turinčius regos negalią: santykių su specialistais patirtis ir socialinio darbuotojo veiklos galimybės

Santrauka

Pastarajame dešimtmetyje atlikti šeimų, auginančių neįgalius vaikus, tyrimai atskleidė šių šeimų problemas, kurios esamomis sąlygomis tebėra sunkiai sprendžiamos ir „sudaro sąlygas“ minėtoms šeimoms patekti į tam tikrą socialinės atskirties rizikos grupę. Šeimos, auginančios neįgalų vaiką, funkcionavimui ypač svarbūs specialistai, su kuriais šeimos susiduria teikiant vaikui pagalbą. Šio straipsnio tikslas – pateikti tyrimo rezultatus apie šeimų, auginančių vaikus, turinčius regos negalią, santykių su specialistais patirtį ir šių rezultatų pagrindu numatyti socialinio darbuotojo veiklos ypatumus.
Tyrimas atliktas taikant kokybinio tyrimo naratyvinio interviu metodą. Tyrime dalyvavo septynios mamos, auginančios 9–18 metų aklus vaikus. Tyrimas atskleidė neigiamos tėvų santykių su medikais patirties aspektus, susijusius su ankstyvuoju vaiko negalios laikotarpiu: vengimą pateikti informaciją, dėmesio stoką tėvų pastaboms ir nerimui, informacijos trūkumą. Mamas skaudino vaiko ir tėvų nuvertinimas. Teigiama tėvų patirtis siejasi su specialistų geranoriškumu, prieinamumu, pagalbos tęstinumu ir bendravimo įgūdžių turėjimu.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad specialistų ir tėvų sąveika ankstyvuoju vaiko negalios laikotarpiu stokoja svarbių elementų ir socialinis darbas galėtų būti toji veikla, kuri padėtų užpildyti kai kurias šio proceso spragas. Įsiklausymas į šeimos narių būklę ir visos šeimos padėtį („čia ir dabar“ principas); pagalba šeimai prisitaikant, randant diskomforto ir vilties pusiausvyrą (motyvacijos skatinimas); pagalbos tęstinumas yra tie svarbūs principai, kuriais socialinis darbuotojas turėtų remtis teikdamas pagalbą šeimai ir bendradarbiaudamas komandoje su kitais specialistais.