Understanding the use of self in social work practice

Santrauka

Socialinio darbo, kaip profesinės veiklos, pradžioje jos intervencijos objektu laikyti klientų tarpusavio santykiai. Laikui bėgant socialinio darbo objektas buvo pervadintas savęs paties naudojimo praktika. Vis dėlto socialinio darbo teorijoje sąvoka „pats“ menkai apibrėžta. Iš dalies tai galima paaiškinti socialinio darbo teorijų kaita, kurių kiekviena pateikdavo vis kitokią „savęs paties“ sąvoką. Pavyzdžiui, Malonių labdaros lankytojų organizacijos darbuotojai kliento savimonę tapatino su jo/s asmenimi. Psichoanalitinei teorijai tapus socialiniu darbu, individo „pats“ pradėtas sieti su jo/s psichika, t. y, id, ego, super ego. Vėlesnė naujovė „paties“ suvokimą sieja su socialiniu veiksmu pagrįsta George’o Herberto Meado (1934) teorija. Visos trys socialinio darbo teorijoje vartojamos „savęs paties“ koncepcijos – konstruktyvistinė, socialinio veiksmo, ir psichoanalitinė – individo „pats“ vertina kaip socialinės sąveikos procesą su „kitu“. Taigi „pats“ ir „kitas“ yra neatskiriami.
Šiame straipsnyje „paties“ sąvoka tapatinama su socialiniu sąveikos procesu, kuriančiu socialinį pasaulį. Empiriniai pavyzdžiai pateikiami iliustruoti šį „paties“ suvokimą.