Kai kurie socialinio solidarumo praradimo aspektai Vakaruose ir Lietuvoje
plugins.themes.bootstrap3.article.main6742c74366ed9
Santrauka
Straipsnyje analizuojama, kaip „pasyviąją socialinę apsaugą“ palaikę socialinis altruizmas ir solidarumas amžių sandūroje Vakaruose užleido vietą ryškiam individualizmui ir postemocionalizmui. Postemocionalizmas tapo vyraujančia sociopsichologine būsena kalbant ne tik apie tarpasmeninius žmonių santykius, bet ir formuojant bei finansuojant socialinę apsaugą. Straipsnyje, remiantis Vakarų mokslininkų, pirmiausia J. Rodgerio tyrimais, akivaizdžiai įrodoma neigiama postemocionalizmo reikšmė socialinės apsaugos plėtrai. Postemocionalistinės nuostatos labai sustiprina individualizmą ir sumažina socialiniu altruizmu paremtų sprendimų poreikį.
„Aktyvioji socialinė apsauga“, orientuota į galutinius socialinės reintegracijos uždavinius, įsigalėjus postemocionalizmui socialinės apsaugos padėties iš esmės nebegali pagerinti. Pasaulio istorijoje kaip gerovės „aukso amžius“ tebeišlieka keli dešimtmečiai po Antrojo pasaulinio karo. Faktiškai Lietuva, tik prieš 15 metų atsikračiusi sovietinės įtakos, šiame gerovės valstybių „aukso amžiaus procesuose“ dalyvauti nebespėjo.
„Aktyvioji socialinė apsauga“, orientuota į galutinius socialinės reintegracijos uždavinius, įsigalėjus postemocionalizmui socialinės apsaugos padėties iš esmės nebegali pagerinti. Pasaulio istorijoje kaip gerovės „aukso amžius“ tebeišlieka keli dešimtmečiai po Antrojo pasaulinio karo. Faktiškai Lietuva, tik prieš 15 metų atsikračiusi sovietinės įtakos, šiame gerovės valstybių „aukso amžiaus procesuose“ dalyvauti nebespėjo.
plugins.themes.bootstrap3.article.details6742c7436a671
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų 4.0 Unported licencija.
Autorių teisės ir leidybos teisės priklauso Mykolo Romerio universitetui.