Socialinės kultūrinės antropologijos taikymas Lietuvos socialinėje politikoje ir socialinio darbo studijose įgyvendinant multikultūralizmo aspektą

Santrauka

Laikantis nuomonės, kad Lietuvos socialinėje politikoje ir socialinio darbo studijose būtina taikyti multikultūrinį požiūrį, šiame teoriniame straipsnyje siekiama pateikti keletą argumentų „už“ ir, juos svarstant, atsakyti į klausimą, kaip antropologinė perspektyva ir pats antropologijos mokslas gali buti panaudotas šiam požiūriui įgyvendinti. Straipsnyje pristatomos tokios principinės antropologinės nuostatos kaip jautrumas žmogiškajai (kultūrinei) prigimčiai – žinomas kaip kultūrinio reliatyvizmo principas, jis „atveria“ pačių labiausiai užmirštųjų ir atstumtųjų socialinių grupių kultūras kaip lygiavertes. Kita nuostata – metodologinė, siekianti pažinti kultūras ir visuomenes jų pačių požiūriu, t. y. taikant eminę perspektyvą bei antropologinius lauko tyrimo metodus, kurie padeda „išgirsti“ pačias pažeidžiamiausias grupes. Tai itin svarbu siekiant išvengti dažnai pasitaikančio iškreipto minėtų grupių problemų pateikimo. Šios ir kitos straipsnyje pateiktos antropologinės nuostatos bei analitinės perspektyvos yra kaip argumentai „už“ ir būdai, kaip įgyvendinti multikultūralizmo aspektą socialinėje politikoje ir socialiniame darbe. Straipsnis baigiamas išvada, kad efektyviausia, ką antropologija gali duoti įgyvendinat multikultūrinę dimensiją Lietuvos socialinėje politikoje bei socialinio darbo studijose, yra jos metodologinė orientacija į lauko tyrimus. Todėl ji gali geriausiai pasitarnauti kaip taikomasis mokslas, pvz., vykdant socialines atskirties, pažeidžiamų, „balso neturinčių“ grupių, migrantų bei mažumų socialinio mobilumo, transmigracijos, integracijos/ segregacijos, akultūracijos stebėseną, taip pat ir konfliktinių situacijų reguliavimą, paremtą konkrečių (pvz., konfliktuojančių) kultūrų pažinimu bei tarpkultūrinio dialogo išmanymu.