THE APPLICATION OF COMPLEXITY THEORY IN THE CONTEXT OF PUBLIC GOVERNANCE CHALLENGES

Santrauka

Tradicinis viešasis valdymas remiasi stabilumu ir racionalumu, aiškiais priežastiniais ryšiais ir socialinių sistemų pastovumo prielaida. Tačiau šiuolaikinės viešojo valdymo sistemos pasižymi įvairiais veikimo lygmenimis, jos adaptuojasi, keičiasi, geba save organizuoti, joms
būdingi skirtingi jautrumo lygmenys, todėl gali evoliucionuoti ir nenuspėjamai keistis pagal savo
vidinę funkcionavimo logiką ar būti veikiamos kitų išorinių sistemų. Taigi tradiciniai viešojo valdymo modeliai vertintini kaip nepakankami siekiant paaiškinti ir spręsti šiame kontekste kylančius
iššūkius. Kompleksiškumo teorijos ir metodologijos nuostatos – itin reikšmingos norint suprasti šiuolaikinės visuomenės kontekstus ir procesus, taikyti valdymo metodikas ir didinti jų veiksmingumą,
įgyvendinti sisteminius pokyčius ir formuoti prognozavimo modelius. Nors ji ir negali padėti priimti
konkrečių techninių, trumpalaikėje perspektyvoje naudingų sprendimų, tačiau ji gali pasiūlyti tam
tikrus modelius ir principus, padedančius geriau susidoroti su kylančiais iššūkiais. Šiame straipsnyje
keliamas tikslas apibrėžti esminius kompleksiškumo teorijos bruožus ir aptarti jos taikymo galimybes
viešojo valdymo kontekste. Straipsnyje taikomi mokslinės literatūros analizės, sintezės, istorinės ir
dokumentų analizės metodai. Kompleksiškumo teorijos taikymo galimybės skiriasi priklausomai nuo
viešojo valdymo raidos etapo ir jam būdingų metodologinių prielaidų. Kompleksiškumo teorijos kontekste, formuojant viešojo valdymo pokyčių strategijas, siekiant veiksmingų sprendimų, tampa svarbu
suprasti idealizuotų ateities perspektyvų ribotumą ir vertinti dabartinį sistemų funkcionavimą, jas
veikiančias jėgas, identifikuoti natūralias sistemos raidos tendencijas, atsirandančias dėl saviorganizacijos jėgų įtakos.