Possibilities of Self-Provision of Housing for the Middle Generation (born in 1970–1984) in Lithuania

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos individualaus apsirūpinimo būstu galimybės Lietuvoje, apibrėžtos po nepriklausomybės atkūrimo šalyje susiformavusiu dualistinės būsto politikos modeliu, pasižyminčiu ribota valstybės atsakomybe už gyventojų būsto poreikius ir rinkos veikėjų kontroliuojamu privačiu būsto fondu. Daugeliui modernių būsto politikos sistemų pastaraisiais dešimtmečiais išgyvenant intensyvius kaitos procesus dėl finansinių krizių padarinių ir besitraukiančios gerovės valstybės keliamų iššūkių, tiek dualistinėse, tiek unitarinėse būsto sistemose stebimas augantis privataus būsto sektorius bei mažėjanti valstybės parama būstui. Struktūriniai darbo rinkos kaitos, taip pat demografinės struktūros pokyčiai lemia sudėtingėjantį jaunesniųjų kartų atstovų apsirūpinimą būstu. Tyrėjai sutinka, kad vyresniosios generacijos būsto sektoriuje buvo labiau privilegijuotos ir savo laiku turėjo geresnes apsirūpinimo būstu galimybes. Straipsnyje siekiama atskleisti viduriniosios kartos (gimusiųjų 1970-1984 m.) atstovų galimybių kontekstą apsirūpinant būstu Lietuvoje. Šią kartą verta apibūdinti kaip atskirą kohortą ir dėl menko tyrėjų dėmesio, ir dėl aktyviuoju šeiminio gyvenimo periodu jos patirtos sparčios visuomenės kaitos bei struktūrinių ekonominių ir politinių sąlygų, įskaitant ir būsto politikos pokyčius. Šie aspektai skiria ją nuo vyresniųjų, gyvenusių sovietinės būsto aprūpinimo sistemos aplinkoje, ir jauniausiųjų kartų, socializuotų liberalios ekonomikos ir dominuojančios privačios būsto nuosavybės sąlygomis.