Agrarinių teritorijų planavimo teisiniai ir metodiniai aspektai

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos žemės ūkio paskirties žemės apsaugos ir jos naudojimo pagerinimo poreforminiu laikotarpiu galimybės. Pagrindinis tyrimų tikslas – išanalizuoti teisės aktus, reglamentuojančius žemės naudojimo ir kraštovaizdžio tvarkymo planavimą agrarinėse teritorijose ir parengti pasiūlymus jų tobulinimui. Nustatyta, jog žemės ūkio naudmenos su derlinguoju dirvožemiu yra išskirtinės reikšmės gamtos išteklius, kurį būtina saugoti ir gerinti, ribojant žemės ūkio paskirties žemės sklypų perdavimą naudoti ne žemės ūkio tikslams. Siūloma, kad įstatymai nustatytų kompensaciją už žemės ūkio naudmenų ploto sumažinimą, kaip šiuo metu privaloma kompensuoti už miško žemės sklypų pavertimą kitomis naudmenomis. Rekomenduojama rengti žemėtvarkos planavimo dokumentus, kuriuose būtų formuojamos ūkių žemės valdų perspektyvinės ribos, nustatoma galimybė padidinti dirbamos žemės plotus įsavinant apleistų žemių ir kitus įsiterpusius sklypus su našiais dirvožemiais. Žemėtvarkos schemų rengimą siūloma susieti su žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimo reglamentavimu, o kaimo plėtros žemėtvarkos projektų sprendinius – su valstybės paramos priemonėmis ūkių plėtrai ir agrarinio kraštovaizdžio išsaugojimui.