Strateginio planavimo diegimas Lietuvos viešojo administravimo institucijose

Santrauka

Straipsnio tikslas – supažindinti skaitytojus su strateginio planavimo diegimo Lietuvoje patirtimi, apibrėžti iškilusias problemas bei suformuluoti galimas tobulinimo kryptis. Praktinio – apžvalginio pobūdžio straipsnyje pateikiamos strateginio planavimo diegimo Lietuvoje ištakos, Vyriausybės aprobuotos Strateginio planavimo metodikos pagrindiniai principai bei jos taikymas viešojo administravimo institucijose. Esminių pokyčių įvyko 2000 metais, kai ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginių veiklos planų rengimas buvo integruotas į 2001 metų valstybės biudžeto rengimo ciklą. Vadovaudamosi patvirtinta Strateginio planavimo metodika, institucijos pirmą kartą nurodė, kokiems konkretiems tikslams bus panaudoti valstybės biudžeto asignavimai ir kokių konkrečių rezultatų tikisi pasiekti. Taigi strateginis planavimas reikalauja institucijų veiklą orientuoti į rezultatą, o ne į procesą. 2002 metais ministerijos ir Vyriausybės įstaigos pirmą kartą atsiskaitė už strateginiuose planuose numatytų tikslų įgyvendinimą. Autoriai, remdamiesi dvejų metų strateginio planavimo patirtimi, straipsnyje pateikia pasiūlymų, kaip toliau tobulinti procesą. Akcentuojama būtinybė formuojant viešąją politiką tobulinti prioritetų nustatymą, o ją įgyvendinant – tobulinti visą sprendimų priėmimo procesą.