Tarpukario Lietuvos valdininkų įvaizdis ir jų veiklos efektyvumo problemos

Santrauka

Atkūrus Nepriklausomybę tarpukario Lietuvos valstybės administraciniame aparate vyravo senoji, carinėje Rusijoje mokslus baigusi, valdininkija. Šios valdininkų kartos pagrindinis bruožas buvo gyvenimiškoji patirtis bei iš Rusijos paveldėtos blogybės: korupcija, pataikavimas, protekcijos ir atsargumas bei naujovių stoka. Tačiau jau ketvirtame dešimtmetyje valstybės institucijose atsirado daugiau Lietuvoje bei Vakarų šalyse mokslus baigusių teisininkų, finansų, ekonomikos ir vadybos specialistų. Jiems buvo priimtinesnis tuo metu Vakaruose vyravęs funkcinis administravimo stilius. Praėjus daugeliui metų iš laiko perspektyvos idealizuodami tarpukario Lietuvos administratorius (valdininkus) dažnai nematom ir tų neigiamų jų veiklos aspektų, kuriuos kėlė tuometinė spauda ir visuomenė. Tarpukario Nepriklausoma Lietuva buvo jauna valstybė ir susidūrė su daugeliu sunkumų, būdingu nedidelę valdymo patirtį turinčioms šalims: valdininkų nekompetencija, išsimokslinimo stoka, teisinės sistemos nestabilumu ir t. t. Paskutinį tarpukario Lietuvos dešimtmetį valstybės valdžia siekė racionalizuoti valdymą atsižvelgdama į pasaulinės ekonominės krizės įtaką, viešąją nuomonę, valstybės funkcines galimybes, finansinę padėtį.