Institucinės kliūtys įgyvendinant darnaus vystymosi politiką (Lietuvos atvejo analizė)

Santrauka

Pastaraisiais dešimtmečiais darnaus vystymosi problematika užėmė svarbią vietą valstybių ir tarptautinės politikos darbotvarkėje. Šiame straipsnyje analizuojama, kaip darnaus vystimosi terminas įgijo dabartinę reikšmę ir kaip jis darnaus vystymosi politiką sieja su darnaus vystymosi konceptualiaisiais teiginiais. Pabrėžiama, kad tarp šių dviejų darnaus vystymosi aspektų esama tam tikrų prieštaravimų. Šiuo metu Jungtinių Tautų Organizacija vaidina pagrindinį vaidmenį apibrėžiant ir formuojant darnaus vystimosi politiką, tačiau konkrečių jos priemonių įgyvendinimas išlieka suverenių valstybių valioje. Šį institucinį trūkumą padidina valstybių valdžios vidaus institucinė sąranga. Šis teiginys grindžiamas Lietuvos atvejo analize. Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos ir valstybės ilgalaikės raidos strategijų sąsajų analizė parodė, kad valstybės mastu vienos darnaus vystymosi politikos nėra. O remiantis Konstitucija sukurta institucinė sąranga nesudaro prielaidų tinkamai ją formuoti. Sprendžiant šią problemą svarbu suprasti, kad šalių suverenitetas negali tapti kliūtimi įgyvendinant darnaus vystymosi politiką. Autoriaus siūloma darnaus vystymosi politikos įgyvendinimo alternatyva galėtų įšspręsti esamus prieštaravimus. Siūloma deinstitucionalizuoti darnaus vystymosi politiką tarptautiniu lygmeniu ir taikant deramo viešojo administravimo principus šalyje formuoti darnaus vystymosi politiką „iš apačios į viršų“.