ES struktūrinių fondų parama Lietuvos jaunimo verslumui skatinti: valstybės intervencijos logikos rekonstrukcija

Abstract

1. Pagrįsti valstybės intervencijos būtinumą verslumo srityje yra gana sudėtinga. Pirma, teoriniu lygmeniu neegzistuoja vieno verslumo (antreprenerystės) apibrėžimo. Antra, pats verslumo poveikis šalies arba tam tikros pramonės šakos ekonomikos augimui traktuojamas nevienareikšmiškai, nelygu, koks yra teorinis požiūris į gamybos veiksnius ir jų poveikį augimui. Postindustrinės evoliucinės ekonomikos požiūriu šalia tradicinių gamybos veiksnių, tokių kaip darbo jėga, kapitalas ir žemė, egzistuoja ketvirtasis – žinios, kiurių potenciali vertė yra sunkai prognozuojama ir kiekvienas ekonomikos agentas ją suvokia skirtingai.
2. Valstybės intervencijos, kuria siekiama paskatinti verslumą, teorinė logika grindžiama žinių, kaip gamybos veiksnio ir kaitos nuostatomis. Naujų, žiniomis grindžiamų, įmonių atsiradimas, augimas ir išnykimas, t. y. įmonių dinamika, teigiamai veikia pramonės šakos bei visos ekonomikos vystymąsi. Žinių kūrimą užtikrina ne įmonės dydis ir jos koncentracija rinkoje, o įmonės gebėjimas numatyti būsimą žinių panaudojimo ekonominę vertę
3. ES Lisabonos strategijoje (2000) ypač daug dėmesio buvo skirta žinių ir inovacijų kūrimui siekiant paversti Europą konkurencingiausiu pasaulio regionu. Tai atsispindėjo ir išvestiniuose verslumo politikos tiksluose – skatinti žinioms imlių įmonių kūrimąsi bei verslo ir mokslo bendradarbiavimą. Tačiau jau 2005 metais konstatuota, kad užsibrėžtų ambicingų tikslų pasiekti nepavyks, tuo tarsi ir pripažįstant, kad, kalbant Baumol‘io terminais, „antreprenerinis kapitalizmas“ nėra tinkamas modelis Europos Sąjungai. 2010 metais patvirtintoje naujoje strategijoje „Europa 2020“ pabrėžiamas ne tik augimas, bet kaip atskiras prioritetas išskirtas užimtumo didinimas. Todėl verslumo politiką formuojančiuose dokumentuose taip pat atsirado naujas aspektas – verslumas kaip asmens tobulėjimas, siekiant geriau pasiruošti konkuravimui darbo rinkoje.
4. Vienas iš pagrindinių jaunimo užimtumo didinimo rezervų yra jaunimo verslumo (naujų verslų kūrimas, savęs įdarbinimas, intraprenerystė) lygio kėlimas. Tai ypač aktualu Lietuvai, kur darbo neturinčio jaunimo rodikliai yra vieni iš didžiausių tarp ES šalių. Verslumo kaip asmens žinių gausinimo ir gebėjimų ugdymo rėmimas yra vykdomas per Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos (ŽIPVP) priemones, o verslumo kaip naujo verslo kūrimas ir valdymas – per Ekonomikos augimo veiksmų programos (EAVP) priemones.
5. Viešosios politikos intervencijos logika grindžiama prielaida, kad jaunimo tikslinė grupė dėl finansinio, socialinio ir simbolinio kapitalo bei informacijos, žinių, gebėjimų ir patirties trūkumo, kuris atsiranda dėl to, kad rinkos mechanizmas nesugeba užtikrinti šių gėrybių tolygaus paskirstymo visuomenėje, dažnai turi blogesnes verslumo „starto pozicijas“. Apibendrinant jaunimo verslumo problemų medžio ir valstybės intervencijos logikos modelius galima teigti, kad ES struktūrinių fondų paramos veiklos apima gana platų verslumo ugdymo priemonių spektrą, tačiau pasigendama integralumo ir sistemiškumo. Siūlytina atkreipti dėmesį į „motyvacija-galimybės-gebėjimai“ aspektą, kuris galėtų integruoti atskiras verslumo rėmimo priemones.
6. Kaip ir daugumoje ES šalių, Lietuvos verslumo politikos rėmimo modelis yra „įgalinantis“, t. y. siekiantis sukurti kuo palankesnes sąlygas verslui vystyti. Tačiau nereiktų užmiršti, kad išsivysčiusiose ES šalyse daugelį metų buvo taikomas „apribojimų“ modelis, kuriuo siekta sumažinti stambių korporacijų galią, skatinti konkurenciją ir užkirsti kelią oligopoliniams susitarimams. Paradoksalu, tačiau būtent „apribojimų“ modelio netaikymas Lietuvoje suteikia per daug galios stambioms įmonėms (pvz., mažmeninės maisto prekybos sektorius) ir tokiu būdu neigiamai veikia verslumo lygį.