Karjeros procesų statutinėje valstybės tarnyboje valdymas

Santrauka

Atkūrus Nepriklausomybę, šalies administravimo reforma vykdoma nuolat, tačiau daugiausia dėmesio skiriama institucijų pertvarkai, jų, kaip juridinių subjektų, teisiniam statusui apibrėžti. Tai labai svarbus klausimas, bet, siekiant aukštesnės valstybės tarnybų veiklos kokybės, ne mažiau svarbu analizuoti ir šių tarnybų, įstaigų pareigūnų problemas. Šalies mokslas kol kas karjeros problemų beveik neanalizuoja. Mokymo leidiniuose šie klausimai apžvelgiami remiantis vakarų mokslininkų darbais, dažniausiai analizuojančiais personalo vadybą privataus verslo srityje. Valstybės tarnybos pareigūnų problemos svarstomos retai ir dažniausiai personalo administravimo, jų teisinio statuso požiūriu. Autoriaus nuomone, tai labai ribotas požiūris į sudėtingą problemą. Karjera yra vienas sudėtingiausių žmogaus ir organizacijos veiklos fenomenų, be to, pas mus karjeros, biurokrato sąvokoms apskritai teikiama tik neigiama prasmė. Ar tai pagrįsta? Reikia sutikti, kad ypač svarbus vaidmuo tenka valstybės specialiosioms tarnyboms, vadinamosioms jėgos struktūroms, turinčioms gana didelius viešojo administravimo įgaliojimus. Mokslo literatūroje paprastai statutinių tarnybų pareigūnų karjeros procesų valdymo klausimų vengiama, motyvuojant, kad ši problema pačių tarnybų ir jų pareigūnų, o ne visuomenės reikalas. Tęstiniame straipsnyje autorius turi tikslą pateikti karjeros statutinių tarnybų personalo valdymo ypatumus, atkreipti dėmesį į šių santykių svarbą visuomenei, kad būtent šie santykiai turi būti reglamentuoti, vertinami laikantis bendrų konstitucinių nuostatų, šalyje priimtų bendrabūvio normų. Tęstiniame straipsnyje karjeros procesų valdymo problemos analizuojamos apibrėžiant istorinius dėsningumus, remiantis tarnybinės (policijos, muitinės, kitų karjeros statutinių institucijų) teisės lyginamąja analize, autoriaus atlikta šių tarnybų pareigūnų sociologine apklausa bei taikant kitus metodus. Straipsnyje nesiekiama pateikti išsamų, viską apimantį karjeros dalyko tyrimą. Tai tik bandymas formuluoti hipotezes, atskleisti strategines karjeros procesų valdymo problemas tiek atskiro pareigūno, tiek institucijos požiūriu. Šiame pirmajame straipsnyje analizuojama valstybės karjeros tarnybos, kaip socialinio reiškinio, sąvoka, per šimtmečius susiklostęs požiūris į karjeros valstybės tarnybų, arba jėgos struktūrų, pareigūnų, biurokratijos karjeros reikalus. Galima teigti, kad karjeros statutinės tarnybos personalo ypatumus teoriškai pagrindė žymūs XVIII–XIX a. mąstytojai. Jų sukurti karjeros valdymo pagrindai išlieka reikšmingi ir šių dienų valstybės tarnybos mokslui. Kita vertus, novatoriškas požiūris į karjeros tarnautojo visuomeninę veiklą, jo ypatingus įgaliojimus atlikti viešąjį administravimą, kontrolę, remiasi bendraisiais žmogaus ir visuomenės raidos dėsningumais.