"Intelektinės nuosavybės vertės nustatymo ribos: kaina, rinka, pajamomis grįstas požiūris ir inovatyvi apyvarta"

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas investavimas į intelektinę nuosavybę kaip strateginis žingsnis tvarios pridėtinės vertės kūrimo link įmonės ar net visos šalies makroekonomikos lygmeniu. Skirtingos įžvalgos paskatino pagrįsti nematerialiojo turto kaip pagrindinis struktūrinės pagalbos ekonominiam augimui paradigmą. Vis dėlto, atsižvelgiant į verslo visapusiškumą, nematerialusis turtas turi būti matuojamas pagrįstais metodais, paisant pagrindinių apskaitos standartų. Bendrovės ir šalys turi vykdyti monitoringą bei teikti inovacijų ciklų ataskaitas, kad būtų padidinta apyvarta. Remiantis literatūros intelektinės nuosavybės klausimais analize bei Eurostato investavimo intensyvumo į tyrimus bei plėtrą duomenimis, šiame straipsnyje apžvelgiama 1998–2007 Europoje vykusi plėtotė. Pateikiama nuomonė matavimo
metodų klausimu. Buvo ištirta praktinė efektyvių tarptautiniuose centruose registruotų patentų skaičiaus ir šių inovacijų apyvartos lygio sąveika. Tyrimų ir plėtros intensyvumas makroekonominiu lygiu daro įtaką asimetrijai tarp šalių ir regionų. Straipsnyje pateikta inovacijų sąnaudų ir jų įnašo į intelektinės nuosavybės standartus apžvalga. Gebėjimas atrasti ir įsisavinti intelektinę nuosavybę atspindi kompanijos ir valstybės adaptavimosi tiek viduje, tiek išorėje galimybes. Kita vertus, 2010 m. Lisabonos strategijoje iškeltas tikslas neatitinka aktualių inovacijų apyvartos proporcijų (YTD). Atsižvelgiant į išteklių (ir jų pertekliaus) paskirstymo intensyvumą ir darną, investavimas į tyrimus ir plėtrą yra integruotos intelektinės nuosavybės apskaitos intensyviausias kūrimo žingsnis. Pajamomis
paremtas požiūris - vienas tų, kuris geriausiai atspinti tikrąją inovacijų grąžą. Makroekonominiu lygmeniu, Europoje inovacijos vis dar vystomos remiantis išskirtine politika teorinės konvergencijos ir inovacijų apyvartos stiprinimo standartų srityje.