Diskonto normos parinkimas siekiant įvertinti draudimo įsipareigojimus

Santrauka

Draudimo rinka šiuo metu išgyvena dideles permainas. Pasirodžiusi nauja Mokumas II direktyva ir tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai jau artimiausiu metu reikalaus iš draudimo įmonių diskontuoti visus draudimo įsipareigojimus. Tačiau šiam diskontavimui įvykdyti turėtų būti naudojama pagrįsta diskonto norma, kurios nustatymas šiuo metu ir kelia sunkumų, nes mažesnėse šalyse, kurios neturi gerai išvystytos ir likvidžios skolos vertybinių popierių rinkos, nėra pakankamų rinkos duomenų tokiai diskonto normai įvertinti. Šiame tyrime analizuojama Lietuvos rinka ir jos litais denominuotų vyriausybės obligacijų rinka, ieškoma būdų įveikti natūralias kliūtis, kurios atsiranda tokioje rinkoje ieškant ilgalaikiams draudimo įsipareigojimams vertinti tinkamos diskonto normos. Taip pat analizuojama dabartinė maksimalios techninės palūkanų normos nustatymo metodika ir jos galimi vystymo būdai, nerizikinės palūkanų normos įvertinimas pagal vyriausybės obligacijų pelningumą. Darbe pateikiamos išvados apibrėžia pagrindines gaires, kuriomis vadovaujantis galėtų būti nustatoma draudimo įsipareigojimams vertinti taikytina diskonto norma pagal Mokumas II direktyvos reikalavimus. Autoriai daro išvadą, kad ateityje turėtų būti atsisakyta dabartinės praktikos mažinti diskonto normą, ją dauginant iš 60 procentų daugiklio, diskonto norma neturėtų būti nustatoma pagal mažai likvidžios ir visoms draudimo įsipareigojimų trukmėms nesančios Lietuvos vyriausybės obligacijų rinkos duomenis. Tam turėtų būti naudojami euro zonos valstybių obligacijų pelningumo duomenys, kurie neturėtų būti koreguojami prie pelningumo pridedant likvidumo premiją.