"Intelektinės nuosavybės teisės universitete: Lietuvos ir JAV pavyzdžiai"

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamas intelektinės nuosavybės institutas ir jo vaidmuo universitetuose, skatinant dėstytojų ir tyrėjų kūrybiškumo komercinimą. Šiuolaikiniame universitete vis svarbesnis darosi mokslinės produkcijos taikymas ūkyje, t. y. jos komercinimas, o intelektinė nuosavybė yra vienas iš tradicinių technologijų perdavimo ir mokslo rezultatų komercinimo instrumentų. Straipsnyje intelektinės nuosavybės teisės nagrinėjamos ne tik teisiniu požiūriu. Autoriai gilinasi į vadybinius-ekonominius aspektus, atskleidžiamas ir analizuojamas intelektinės nuosavybės teisių kaip ekonominės kūrybiškumo paskatos mechanizmas. Straipsnio tikslas – kritiškai įvertinti JAV ir Lietuvos vadybines ir viešosios politikos nuostatas dėl intelektinės nuosavybės teisių universitetuose, pateikti jų tobulinimo pasiūlymus. Nagrinėjamas tradicinis technologijų perdavimo modelis ir jo efektyvinimo galimybės. Ypač daug dėmesio analizėje skiriama technologijų perdavimo centrų modeliui ir jų praktiniams aspektams. Autoriai, remdamiesi asmenine patirtimi, analizuoja Arizonos valstijos universiteto Technologijų perdavimo centro veiklą, ją reguliuojančius teisinius ir politinius dokumentus. Taip pat analizuojami bandymai išjudinti technologijų perdavimą Lietuvoje, nustatant naujas teisines ir vadybines taisykles 2009 m. Mokslo ir studijų įstatyme. Autoriai daro išvadas, kad technologijų perdavimo centrai turi dvilypę naudą universitetams. Be mokslininkų ir tyrėjų darbo komercinimo, pasireiškia ir šalutinė nauda – technologijų perdavimo integravimas į studijų procesą, leidžiantis studentams tiesiogiai dalyvauti mokslo ir verslo bendradarbiavimo santykiuose. Be to, atsižvelgiant į JAV patirtį ir probleminį technologijų perdavimą Lietuvoje, siūlomos technologijų perdavimo centrų vadybos inovacijos. Autorių nuomone, technologijų perdavimo procesas būtų efektyvesnis, jeigu mokslininkams ir tyrėjams būtų suteikiamos ekonominės intelektinės nuosavybės teisės, tai kaip buvo JAV devintajame dešimtmetyje. Kaip reformos kryptis Lietuvoje pasirinktas automatinis teisių perdavimas universitetams ekonomiškai neveiksmingas, nes universitetai (ypač Lietuvoje) stokoja komercinimo gebėjimų, o esamos kompensavimo sistemos mokslininkams ir tyrėjams nepakankamai kompensuoja kūrybiškumą ir inovacinį darbą. Lietuvai siūlomas efektyvesnis technologijų perdavimo modelis. Reiktų įsteigti vieną ar du technologijų perdavimo centrus, kurie aptarnautų kelis universitetus, nustatyti privalomą sukurtų ir perduodamų technologijų bei mokslo rezultatų deklaravimą ir deponavimą, o visas ekonomines intelektinės nuosavybės teises suteikti patiems mokslininkams ir tyrėjams.