SVEIKATOS, ŠVIETIMO IR SOCIALINIŲ PASLAUGŲ ŠEIMOMS, AUGINANČIOMS VAIKUS SU NEGALIA, EKOSISTEMOS SPRAGOS LIETUVOS SAVIVALDYBĖSE

Santrauka

Šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, būtina koordinuota sveikatos, švietimo ir socialinių paslaugų sistema, tačiau savivaldybių lygmeniu jos prieinamumas ir veikimo nuoseklumas Lietuvoje išlieka nevienodas. Šiame straipsnyje aprašomu tyrimu, remiantis institucinių ekspertų perspektyva, siekta ištirti, kaip dešimtyje Lietuvos savivaldybių organizuojamos ir prieinamos švietimo, sveikatos ir socialinės paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus su negalia. Taikytas kokybinio tyrimo metodas: pusiau struktūruotais interviu apklausti 29 sveikatos, švietimo ir socialinių paslaugų sektorių ekspertai. Duomenys analizuoti teminės turinio analizės metodu, išskiriant paslaugų prieinamumo, planavimo ir koordinavimo, informacinės ir išteklių aplinkos aspektus. Nustatyta, kad teisės aktuose numatytas paslaugų spektras savivaldybėse įgyvendinamas skirtingu mastu. Visose trijose srityse kartojasi specialistų stoka ir strigties taško (angl. bottleneck) efektas, kai vgrandies trūkumas stabdo visą pagalbos procesą. Planuojant paslaugas dažniau remiamasi turimais ištekliais, o ne sistemingu poreikio vertinimu; pagalbos pradžia dažnai priklauso 
nuo tėvų iniciatyvos. Informacijos sklaida fragmentuota ir labiau pasiekia šeimas, turinčias didesnį informacinį kapitalą, todėl didėja teritorinės ir socialinės nelygybės rizika. Tyrimas, aprėpiantis kelias savivaldybes ir tris sektorius, parodo ne pavienes spragas, o pasikartojančią savivaldybių valdymo logiką, kuri palaiko reaktyvų ir fragmentuotą pagalbos modelį, ir išryškina kritines vietas, būtinas pereinant prie poreikiais grįsto, tarpinstituciškai koordinuoto paslaugų teikimo.

Raktiniai žodžiai: Vaikai su negalia, savivaldybės, paslaugų prieinamumas, tarpinstitucinis bendradarbiavimas.