Papildomosios ir alternatyviosios medicinos teisinio reguliavimo Lietuvoje probleminiai aspektai

Santrauka

Straipsnyje analizuojama papildomosios ir alternatyviosios medicinos (toliau – PAM) teisinio reguliavimo situacija Lietuvoje. Prieita prie išvados, kad mūsų šalyje medicinos praktikos teisinio reguliavimo sistema yra tolerantiška, nes į nacionalinę sveikatos sistemą integruotos kai kurios teoriškai už tradicinės medicinos ribų esančios, todėl PAM priskiriamos paslaugos (akupunktūra, refleksoterapija, manualinė terapija, homeopatija, kineziterapija, masažas). Jų priskyrimas licencijuotoms ambulatorinėms paslaugoms byloja apie atsargų įstatymų leidėjo požiūrį į šių metodų praktikavimą, o mokamoms – apie skeptišką jų kaip sveikatos priežiūros paslaugų poreikio, efektyvumo bei naudos pacientų sveikatai vertinimą. Galima teigti, kad Lietuvoje daugiau ar mažiau institucionalizuotos ir fitoterapija bei antroposofinė medicina, nes kaip ir homeopatijoje, antroposofinėje medicinoje bei fitoterapijoje naudojami produktai (antroposofoniai vaistiniai preparatai, tradiciniai augaliniai preparatai, maisto papildai, vaistažolės) yra nacionalinės teisės reguliavimo objektas. Tiesa, didelį postūmį tam yra suteikusi Europos Sąjungos teisė. Specialus teisinis reguliavimas aprėpia tik nedidelę dalį aktualių su papildomosios ir alternatyviosios medicinos paslaugų taikymu ir produktų vartojimu susijusių aspektų. Praktiškai apsiriboja paminėtų paslaugų licencijavimu, preparatų registravimu, ne iš Europos ekonominės erdvės šalių įvežamų papildų notifikavimu, kai kuriais šių produktų ženklinimo ir reklamos aspektais. Likęs, beje, labai platus PAM sektorius yra nereguliuojamas. Todėl galima įžvelgti gana daug glaudžiai tarpusavyje susijusių praktinių problemų, tokių kaip pavyzdžiui, nepakankama PAM metodus taikančių asmenų kvalifikacija; nepakankamas, klaidinantis paciento/vartotojo informavimas apie PAM paslaugas, metodus, produktus; atsakomybės už žalą paciento/vartotojo sveikatai taikymo ir vertimo komplikuotumas; galimas PAM produktų, pristatomų kaip vaistų neveiksmingumas, nesaugumas ir kt., kurios reikalauja mokslinio teisinio vertinimo bei tam tikrų nacionalinės teisės pokyčių.