##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Darius Urbonas

Abstract

Šiuo metu smurtas prieš moteris šeimoje laikomas socialine problema, ypač aktualia Lietuvoje, kur buitinio smurto mastai kelis kartus viršija kitų užsienio šalių rodiklius. Nepaisant tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmenų ieškomų būdų šiai problemai spręsti, smurtas privačioje erdvėje išlieka labai paplitęs. Darytina prielaida, kad valstybės pastangos, siekiant sukurti tokius teisinius mechanizmus, kurie leistų pažaboti smurtą prieš moteris, nėra pakankamos. Policija, paprastai pirmoji gaunanti informaciją apie smurtą privačioje erdvėje ir privalanti į ją reaguoti, dažniausiai ir susiduria su teisinio reguliavimo netobulumais, trukdančiais užtikrinti tinkamą nuo smurto nukentėjusių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Tai liudija ne tik viešoje erdvėje išsakoma politikų kritika,1 tačiau ir nukentėjusiųjų nuo smurto privačioje erdvėje apklausos, anot kurių, net 30 procentų smurtą patyrusių ir pagalbos ieškojusių moterų, kitą kartą patyrusios smurtą niekur nesikreiptų.2 Manytina, kad tokius tyrimų rezultatus iš esmės lemia nepakankamai efektyvi ir teisinio reguliavimo disfunkcijų sąlygota valstybės institucijų, tarp jų ir policijos, veikla smurto prieš moteris srityje.

Straipsnyje analizuojamos policijos galimybės taikyti teisines prievartos priemones smurtaujantiems asmenims, siekiant užtikrinti nukentėjusiųjų nuo smurto privačioje erdvėje saugumą. Todėl nagrinėjant šią problemą, bus siekiama ištirti smurto privačioje erdvėje sampratą ir jo teisinio vertinimo problemas, išanalizuoti policijos pareigūnų įgaliojimus reaguojant į gautą informaciją apie smurtą prieš moteris privačioje erdvėje, teisės sulaikyti ir pristatyti smurtavusį asmenį į policijos įstaigą, taip atskiriant smurtautoją nuo aukos, įgyvendinimo kontekste.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Section
Articles