IKONIŠKAS PARALELINĖS VIZUALIZACIJOS INTERPRETAVIMAS SIBIRIETIŠKUOSE SERGEJAUS ELOJANO PAVEIKSLĖLIUOSE, ILIUSTRUOJANČIUOSE VIKTORO ASTAFJEVO „ŽUVIS CARAS” APSAKYMĄ
plugins.themes.bootstrap3.article.main67510f499942d
Santrauka
Sibirietiški tekstai išsiskiria iš visos rusų literatūros savo iliustracijų tradicija. Iliustracijose įžvelgiamą tekstą galima interpretuoti keliomis kryptimis. Šiame straipsnyje bus taikomas ikoniškas interpretavimo metodas, nes jis siejamas su ortodoksų menine tradicija ir juo remiantis galima analizuoti ikonografinius paveikslėlių objektus. Tokios meninės raiškos žinomiausiu atstovu laikomas Irkutsko dailininkas Sergejus Elojanas, kuris ėmėsi iliustruoti knygas 2003 metais, prisijungęs prie Genadijaus Sapronovo žymiausių Sibiro rašytojų tekstų publikavimo projekto. Reikšminga šios leidybinės serijos publikacija tapo Viktoro Astafjevo knyga „Žuvis Caras”. Ikoniškoji interpretacija suteikė
menininkui galimybę perteikti šio sudėtingo kūrinio ribinę chronotopinę ir paradoksalią Astafjevo vaizdinių prigimtį, jo žanrines iliustracijas. Užsibrėžtą siekį komplikavo ir jau susiklosčiusi Astafjevo kūrinių iliustravimo tradicija, kuriai Sergėjus Elojanas metė iššūkį, mat pati tradicija susiformavo sovietmečiu, kai Astafjevo darbai buvo stipriai cenzūruojami. Ankstesnioji iliustravimo tradicija neleido vaizdiniais atskleisti grožio ir nepakeliamos kančios glaudumo, gyvenimo ir mirties pagrindų artimumo. Posovietiniu periodu, kai „Žuvis Caras“ išsilaisvino iš cenzūros gniaužtų, paaiškėjo, kad tekstas apvilktas labai prieštaringais, įstabiai gražiais ir pasišlykštėjimą keliančiais vaizdiniais: aukštumos ir
žemumos ne tik egzistuoja greta, bet susilieja į neišskiriamą darinį. Sunku net įsivaizduoti konceptualias iliustracijas, kuriose visa emocijų skalė atsiskleistų statiškame vaizde. Po 2000-ųjų imtasi net poros bandymų suformuoti sisteminį vaizdinį pasakojimą apie „Žuvį Carą“. Pirmas bandymas – Sergejaus Elojano iliustracijos, o antrasis pasirodė 2013 metais – Olego Michailovo. Jie abu iš skirtingų perspektyvų konceptualiai interpretuoja menininko tekstą, glūdintį tarp tradicinių ir naujoviškų knygos struktūrų.
menininkui galimybę perteikti šio sudėtingo kūrinio ribinę chronotopinę ir paradoksalią Astafjevo vaizdinių prigimtį, jo žanrines iliustracijas. Užsibrėžtą siekį komplikavo ir jau susiklosčiusi Astafjevo kūrinių iliustravimo tradicija, kuriai Sergėjus Elojanas metė iššūkį, mat pati tradicija susiformavo sovietmečiu, kai Astafjevo darbai buvo stipriai cenzūruojami. Ankstesnioji iliustravimo tradicija neleido vaizdiniais atskleisti grožio ir nepakeliamos kančios glaudumo, gyvenimo ir mirties pagrindų artimumo. Posovietiniu periodu, kai „Žuvis Caras“ išsilaisvino iš cenzūros gniaužtų, paaiškėjo, kad tekstas apvilktas labai prieštaringais, įstabiai gražiais ir pasišlykštėjimą keliančiais vaizdiniais: aukštumos ir
žemumos ne tik egzistuoja greta, bet susilieja į neišskiriamą darinį. Sunku net įsivaizduoti konceptualias iliustracijas, kuriose visa emocijų skalė atsiskleistų statiškame vaizde. Po 2000-ųjų imtasi net poros bandymų suformuoti sisteminį vaizdinį pasakojimą apie „Žuvį Carą“. Pirmas bandymas – Sergejaus Elojano iliustracijos, o antrasis pasirodė 2013 metais – Olego Michailovo. Jie abu iš skirtingų perspektyvų konceptualiai interpretuoja menininko tekstą, glūdintį tarp tradicinių ir naujoviškų knygos struktūrų.
plugins.themes.bootstrap3.article.details67510f499cfe9
Skyrius
Mokslo straipsnis
