plugins.themes.bootstrap3.article.main6684e53c5493a

Saulius Kanišauskas

Santrauka

Visas mokslas, net filosofinis, etinis mąstymas ir juo labiau praktika yra grindžiami vadinamuoju tiesiniu mąstymu, kuris, kaip parodė XX a. sinergetinė paradigma, yra efektyvus tik gana ribotoje erdvėje ir laike. Deja, daugumos sprendimų, padarytų veikiant tiesiniam mąstymui, rezultatai tiek politikoje, tiek valdyme, tiek jurisprudencijoje ir net mokslo raidoje buvo apgailėtini. Straipsnyje tai siejama su teorijos ir praktikos santykio problema, trumpai įvardijami kai kurie paradoksalūs sinergetiniai dėsningumai, jų panaudojimo nusikaltimų prevencijos, vadybos ir valdymo srityse galimybės, pirmieji stebėtini rezultatai. Strateginio planavimo koncepciją siūloma keisti strateginio mąstymo koncepcija, kuri teoriją ir praktiką sieja bene efektyviausiai. Daroma išvada, kad teorijos ir praktikos sąsajos yra regimos visuomenės bei jos struktūrų emergentinio evoliucionizmo teleonomikoje, kuri visuomeniniuose procesuose reiškiasi būtent strateginiu mąstymu kaip intencionalumu, beje, irgi paklūstančiu tiems patiems sinergetikos dėsniams.

plugins.themes.bootstrap3.article.details6684e53c572b2

Skyrius
Mokslo straipsnis