Gydytojo asmenybė ir gynybinės medicinos priemonių naudojimas

Santrauka

 Gynybinė medicina – tai ydingas sveikatos apsaugos reiškinys, kai gydytojas, užuot daręs viską paciento sveikatai pagerinti, siekia užtikrinti savo paties saugumą nuo galimo teisinio persekiojimo sveikatos priežiūros (medicinos, odontologijos, kt.) paslaugų teikimo nesėkmės atveju. Lietuvoje atlikti tyrimai parodė didelį šio neigiamo reiškinio paplitimą, jo neigiamą poveikį sveikatos paslaugoms (Labanauskas, Justickis, 2011). Buvo nustatyti šį reiškinį sukeliantys veiksniai. Išryškėję gydytojų atsparumo ar, atvirkščiai, jautrumo šių veiksnių įtakai individualūs skirtumai (Labanauskas, Justickis, 2013) ir paskatino naują tyrimą, kurio tikslas – nustatyti polinkio naudoti gynybinės medicinos priemones sąsajas su gydytojo asmenybės ypatumais. Tyrime dalyvavo 101 Kauno m. ligoninių gydytojas.
Tyrimas atliktas naudojant klausimyną, kurį sudarė asmenybės bruožų įvertinimo metodika NEO-PI-R (Costa and McCrae, 1992) (lietuviškoji versija) ir speciali Gynybinės medicinos taikymo anketa (GMTA), skirta įvertinti gydytojo polinkiui naudoti gynybinės medicinos priemones. Tyrimo rezultatai parodė glaudų ryšį tarp gydytojo asmenybės ir jo polinkio naudoti gynybinės medicinos priemones, taip pat ryškų monofaktorinį šio ryšio pobūdį. Nustatyti gydytojo asmenybės ypatumai, kurie labiausiai prisideda prie
gydytojo polinkio naudoti gynybinės medicinos priemones, šio polinkio sąsajos su pamatiniais asmenybės bruožais.
Asmenybės bruožų, kurie padidina gydytojo jautrumą gynybinės medicinos veiksnių poveikiui, nustatymas leido išskirti kontingentą gydytojų, kuriems labiausiai reikalinga organizacinė ir psichologinė pagalba jų atsparumui minėtiems veiksniams padidinti. Aptartos psichologinių priemonių (ypač Balinto grupių) panaudojimo perspektyvos, siekiant padėti gydytojams įveikti gynybinę mediciną ir nepageidaujamas jos pasekmes, užtikrinant kompleksinį požiūrį į jų prevenciją ir pacientų saugą (Paškevičius, 2014).